Linas Vaitulevičius

Paskutinius trejetą metų visą savo energiją skiriu nuosavam robotikos startuoliui, rūpinuosi jo vystymu ir investicijų pritraukimu. Pamaniau, bus įdomu, jei šį čempionatą aptarsiu iš startuoliškos perspektyvos. Sutikite: derinio pristatymas ragautojų komisijai daug kuo panašus į verslo idėjos pristatymą investuotojams, nes per trumpą laiką reikia sužibėti įtaiga ir sumanumu.

Startuoliui įkurti būtini du dalykai: a) nauja idėja, kaip išspręsti seną problemą, b) atsidavusi komanda, kuri rūpintųsi to sprendimo įgyvendinimu ir investicijomis. Geri investuotojai yra visko matę, todėl stengiasi racionaliai pasverti siūlomo sprendimo aktualumą, potencialą ir naujoves. Dažna įkūrėjų klaida – bandymas parodyti kuo aukštesnę produkto brandą ir techninį baigtumą. Investuotojai puikiai supranta turį reikalą su startuoliu, todėl pirmiausia dėmesį kreips ne į brandą, o į idėjos originalumą ir aistringą tikėjimą, kad ši naujovė pakeis pasaulį. Technines įgyvendinimo detales bus galima patobulinti ir vėliau, o štai originalumo investuotojų pinigais nenusipirksi.

Vertinant deserto ir vyno derinius, galioja panaši logika: net 70 balų iš 100 komisija skiria subjektyviam jusliniam vertinimui, paremtam organoleptinės dermės ir netikėtumo (naujumo!) kriterijais; likusius 30 – objektyviems techninio atlikimo ir patiekimo dalykams. Todėl kai vieno derinio patiekimo metu desertas nuvirto ant šono, aš neskubėjau braukti balo už aptarnavimo klaidą. Restorane to greičiausiai nenutiktų, nes ten sukasi profesionalūs, niekur neskubantys padavėjai. Aukštas čempionato tempas ir mėgėjiškas ad hoc aptarnavimas, kai derinius vieni kitiems neša patys dalyviai, yra antraeilės techninės detalės, kurias visada galima patobulinti. Vis dėlto, jei patiekimo metu derinio autoriai nepasivargindavo įdėti daugiau individualių pastangų, pavyzdžiui, duodami praktišką ragavimo patarimą ar maloniai parodydami vyno etiketę, tas nelikdavo neįvertinta simboliniu papildomu balu. Kaip vėliau paaiškėjo, pirmosios vietos laimėtoją nuo konkurentų skyrė labai nedidelis atotrūkis, todėl kiekvienas papildomas balas galėjo būti aukso vertės.

Tobulą deserto ir vyno derinį galima sukurti dviem būdais: pirmiau sugalvoti deserto viziją ir tuomet jai parinkti tinkamą vyną arba pirmiau surasti stulbinamą vyną, o tada sukurti desertą, kuris išplėstų jau ir taip gerą vyno teikiamą patirtį. Abu būdai yra geri, tačiau antrasis, mano nuomone, suteikia didesnę veiksmų laisvę. Mat vyno struktūros taip lengvai nepakeisi, o desertą galima modeliuoti įvairiomis kryptimis, siekiant išgauti norimą lengvumo, švelnumo, sodrumo, saldumo, pikantiškumo, tekstūros balansą. Iš anksto buvo žinoma, kad vienas iš vertinimo kriterijų – pasirinkto vyno kokybė. Kodėl gi neatsispyrus nuo tvirto pamato ir nepasirinkus išraiškingo vyno?!  Taip ir darė „Amandus“ („Vin de Paille Cotes du Jura“), „Telegrafas“ („Peller Icewine“), „Nineteen18“ („Klein Constantia“). Aišku, nereikia perlenkti lazdos demonstruojant vyno „asmenybę“, nes jis gali užgožti desertą arba jį reikšmingai nuspalvinti, perkeisti, kaip nutiko „Trinity“ komandai su „Tawny Port“, Juozui ir „Komodai“ – su „Pinot Noir“, „Crowne Plaza & Liviko“ – su „Martini Riserva Rubino“. Tai pažeidžia visumos harmoniją ir kainuoja balą.

Deserto estetika daugeliui dalyvių nekėlė didelių problemų, tačiau aš geriau įvertinau drąsesnius sprendimus su meniniu polėkiu („Restoranas 4“, „Sweet Root“, „Telegrafas“, „Taurakalnis“), o saugios kompozicijos ar net užvakarykštės klišės – tegul ir tvarkingai atliktos – mane jaudino mažiau („The Pair“, „Crowne Plaza & Liviko“, „Rūta & Rūta“). Kurgi dar, jei ne čempionate, yra pati tinkamiausia vieta peržengti įprastas ribas ir pasirodyti visu haute couture vaizduotės pločiu?! Būtent čempionatas yra reta proga pažiūrėti pro pirštus į taisyklę „funkcija svarbiau už formą“, kurios įprastai laikomasi restorane. Net pasirinkę prislopintą minimalistinę estetiką, komandos vis dar galėjo papasakoti įtaigią istoriją ir taip pagrįsti savo estetinį sprendimą. Deja, ne visos sėkmingai ta galimybe pasinaudojo, tačiau daliai tai neblogai pavyko („Restoranas 4“, „Somm“, „Dine“, „Nineteen18“). Pavyzdžiui, bespalvis gana monotoniškos išvaizdos „Somm“ desertas savaime lyg ir neatrodė estetikos viršūnė, tačiau jis iš tiesų priminė sunkią baltą sniego pusnį ir gerai iliustravo „Winter is coming“ pažadą. Kitas patikęs intelektualaus pagrindimo pavyzdys – desertas, kurį sukūrė „Restoranas 4“, tačiau galingą pirmą įspūdį kiek sušvelnino lengvas ir nepretenzingas, tarsi atsainiai parinktas vynas. Dar vienas gero apskaičiavimo ir pateikimo pavyzdys – patyrę veteranai „Dine“. Visais atvejais perdėtas drovumas pristatymui kenkia, o smagus entuziazmas – padeda.